Šeima ir namai

Vaikų burnos sveikatos būklė Lietuvoje jau daugelį metų kelia nerimą visuomenės sveikatos specialistams ir odontologams. Statistikos departamento bei Higienos instituto duomenys negailestingi: didžioji dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų jau turi dantų ėduonies pažeidimų, o mokyklinio amžiaus grupėje visiškai sveikus dantis turi tik mažuma. Tokia situacija signalizuoja ne tik apie mitybos ar higienos įpročių spragas, bet ir apie nepakankamą tėvų sąmoningumą planuojant vizitus pas specialistus. Dažnai į odontologo kėdę vaikas atsisėda tik tada, kai jau jaučia skausmą ar diskomfortą, o tai formuoja neigiamą psichologinę patirtį ir ilgalaikę baimę, kurią įveikti vėliau prireikia didelių pastangų.

Ankstyvasis vizitas pas gydytoją odontologą neturėtų būti traktuojamas tik kaip medicininė procedūra – tai atsakingas edukacinis ir prevencinis procesas, kurio sėkmė priklauso nuo glaudaus tėvų ir gydytojų bendradarbiavimo. Lietuvos odontologų rūmai rekomenduoja pirmąjį vizitą planuoti išdygus pirmajam dančiui arba vaikui sulaukus vienerių metų. Nors daugelis tėvų tokį rekomendacinį amžių vertina skeptiškai, būtent šiame etape pradedamas kurti vaiko ir gydytojo santykis, formuojama „odontologinių namų“ koncepcija ir užkertamas kelias ankstyvajam vaikystės ėduoniui, kuris neretai progresuoja žaibiškai. Tai nėra tik dantų apžiūra, tai – investicija į būsimą vaiko sveikatą ir psichologinį komfortą.

Pirmasis vizitas: adaptacijos svarba ir eiga

Viena didžiausių klaidų, kurias daro tėvai Lietuvoje, yra vaiko atvedimas pas gydytoją tik atsiradus ūmiai problemai. Tokiu atveju vaikas gydymo įstaigą asocijuoja su skausmu, o gydytoją – su nemaloniomis procedūromis. Siekiant to išvengti, būtina taikyti adaptacinius vizitus. Jų metu neatliekamos jokios invazinės procedūros: vaikas supažindinamas su aplinka, apžiūrimos odontologinės kėdės, parodomi instrumentai, leidžiama jam pasijausti situacijos šeimininku. Psichologinis paruošimas yra kritiškai svarbus, nes vaiko bendradarbiavimas su gydytoju lemia ne tik procedūros kokybę, bet ir jos trukmę.

Adaptacijos sėkmė dažnai priklauso nuo pasirinktos metodikos. Šiuolaikinėje vaikų odontologijoje taikomas „sakau – rodau – darau“ metodas, kuris leidžia sumažinti nežinomybės baimę. Visgi, jei vaikas yra itin jautrus ar turi neigiamos patirties, vieno pažintinio vizito gali nepakakti. Tėvams svarbu suprasti, kad kantrybė šiame etape yra būtina: skubėjimas gydyti dantis prievarta gali sukelti psichologinę traumą, kuri lydės žmogų visą gyvenimą. Lietuvoje vis dažniau kalbama apie tai, jog odontologinė baimė (dentofobija) yra perduodama iš kartos į kartą, todėl nutraukti šią grandinę yra tėvų atsakomybė.

Tėvų vaidmuo ir komunikacijos klaidos

Tėvų indėlis ruošiant vaiką vizitui yra lygiavertis gydytojo kompetencijai. Labai dažnai suaugusieji, patys jausdami nerimą dėl vizito, nesąmoningai jį perduoda atžaloms. Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų – netinkamų frazių vartojimas. Sakydami „nebijok, neskaudės“ arba „tau nieko nedarys“, tėvai užprogramuoja vaiką įtarumui. Vaikas girdi žodžius „bijok“ ir „skaudės“, o pažadas, kad „nieko nedarys“, vėliau sukelia nepasitikėjimą, nes gydytojas vis tiek turi atlikti apžiūrą, naudoti veidrodėlį ar pūsti orą.

Komunikacija namuose turėtų būti neutrali ir pozityvi. Rekomenduojama vengti detalių apie adatas, gręžimą ar rovimą. Vietoje to, vertėtų akcentuoti sveikatą: gydytojas suskaičiuos dantukus, pažiūrės, kaip jie auga, ir padės jiems būti stipriems. Svarbu nepaversti vizito pas odontologą bausme už prastai valomus dantis ar saldumynų valgymą. Gąsdinimas („jei nevalysi dantų, reikės gręžti“) sukuria antagonistinį santykį su gydytoju, nors siekiamybė turėtų būti partnerystė.

Ėduonies profilaktika ir valstybės finansuojamos programos

Lietuvoje vaikų dantų gydymas yra kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų, tačiau prevencija vis dar išlieka silpnąja grandimi. Viena efektyviausių priemonių kovojant su krūminių dantų ėduoniu yra silantai. Tai skysta medžiaga, kuria užliejamos nuolatinių krūminių dantų vagelės, taip sudarant barjerą bakterijoms ir maisto likučiams. Lietuvoje vykdoma vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis prevencinė programa, skirta vaikams nuo 6 iki 14 metų. Deja, Valstybinės ligonių kasos duomenys rodo, kad ne visi tėvai pasinaudoja šia nemokama galimybe, nors jos efektyvumas moksliškai įrodytas.

Be profesionalių procedūrų, kasdienė burnos higiena namuose yra kertinis akmuo. Specialistai pabrėžia: tėvai privalo perkvalifikuoti dantų valymą vaikams iki pat 7–8 metų amžiaus, nes iki to laiko vaiko motoriniai įgūdžiai nėra pakankamai išlavinti kokybiškam apnašų pašalinimui. Lietuvoje populiarūs jogurtai, sūreliai ir saldinti gėrimai yra pagrindiniai „paslėpto cukraus“ šaltiniai, kurie sukelia ėduonį. Todėl mitybos korekcija ir fluoro turinčių dantų pastų naudojimas yra būtinosios sąlygos norint išlaikyti sveikus dantis.

Sudėtingi atvejai ir gydymas taikant sedaciją

Nepaisant visų pastangų, pasitaiko atvejų, kai vaikas kategoriškai atsisako bendradarbiauti arba dantų pažeidimai yra tokie dideli, kad standartinis gydymas tampa neįmanomas. Tokiais atvejais Lietuvoje vis plačiau taikoma sedacija arba gydymas bendrinėje nejautroje. Tai sprendimas, leidžiantis vieno vizito metu sutvarkyti visus pažeistus dantis, nesukeliant vaikui streso ir skausmo. Tačiau tai nėra rutininė procedūra – ji reikalauja kruopštaus pasiruošimo ir tėvų supratimo apie galimas rizikas.

Sprendimą dėl tokio gydymo būdo priima ne vienas asmuo. Gydymo sėkmę ir saugumą užtikrina darni specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas odontologas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas bei asistentai. Būtent tarpusavio susikalbėjimas ir profesionalumas leidžia užtikrinti, kad net ir sudėtingiausios procedūros praeitų sklandžiai. Tėvams svarbu žinoti, kad bendrinė nejautra šiais laikais yra saugi, tačiau ji taikoma tik esant griežtoms medicininėms indikacijoms: kai vaikas yra labai mažas, turi raidos sutrikimų arba jaučia nevaldomą baimę, trukdančią kokybiškam gydymui.

Specialisto požiūris

Aptariant vaikų burnos sveikatos situaciją, būtina įsiklausyti į praktikų nuomonę. Vaikų odontologė Inga iš klinikos Albodent pabrėžia, kad didžiausias iššūkis dažnai yra ne patys dantys, o tėvų požiūris į pieninius dantis kaip į laikinus ir nevertingus.

„Tenka apgailestauti, tačiau vis dar gajus mitas, kad pieninių dantų gydyti neverta, nes jie vis tiek iškris. Tai fundamentaliai klaidingas mąstymas. Negydomi pieniniai dantys yra infekcijos židinys, kuris ne tik sukelia skausmą ir trikdo vaiko mitybą bei miegą, bet ir gali pažeisti nuolatinių dantų užuomazgas. Be to, ankstyvas pieninių dantų netekimas lemia netaisyklingą sąkandį ateityje. Mūsų tikslas – išsaugoti natūralų dantį kuo ilgiau, o tam reikalingas tėvų sąmoningumas ir reguliarūs vizitai,“ – teigia gydytoja Inga.

Apibendrinant galima teigti, kad vaiko vizitas pas odontologą yra daugialypis procesas, reikalaujantis atsakingo požiūrio tiek iš medikų, tiek iš tėvų pusės. Lietuvoje esama visų galimybių – nuo valstybės finansuojamų programų iki aukščiausios kvalifikacijos specialistų – užtikrinti, kad vaikų šypsenos būtų sveikos. Svarbiausia yra laiku žengti pirmąjį žingsnį ir paversti burnos priežiūrą kasdiene, savaime suprantama norma, o ne nemalonia prievole.