Šeima ir namai

Sklandi kalba ir taisyklingas tarimas – svarbi mūsų bendravimo dalis, tačiau ne visi vaikai ar suaugusieji tai pasiekia be pagalbos. Čia į pagalbą ateina logopedas – specialistas, padedantis įveikti kalbos, tarties, komunikacijos sutrikimus. Logopedai dirba su įvairaus amžiaus žmonėmis: nuo mažų vaikų, kurie vėluoja pradėti kalbėti, iki suaugusiųjų, netekusių kalbos po ligų ar traumų. Šiame straipsnyje aptarsime, kada reikėtų kreiptis į logopedą, kokius metodus jis taiko ir kokią naudą gali atnešti logopedinis darbas.

Kas yra logopedas ir kam reikalinga jo pagalba?

Logopedas – tai specialus pedagogas arba sveikatos specialistas, turintis žinių apie kalbos raidą, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimus bei jų įveikimo būdus. Logopedo pagalbos reikia tuomet, kai vaikas (ar suaugęs) turi kalbos ir kalbėjimo sunkumų, kurių nepavyksta įveikti savaime. Pavyzdžiui:

• Vaikas 3–4 metų amžiaus sunkiai kalba: tarti garsus jam sekasi sunkiai, kai kurių garsų visai netaria (pvz., švepluoja – vietoj „š“ sako „s“), kalba neaiškiai, kad supranta tik artimiausi žmonės.
• Vaikas 2 metų vis dar pasako labai mažai žodžių (pavyzdžiui, mažiau nei ~50 žodžių iki 2 metų – tai signalas, kad laikas pasikonsultuoti). Normali kalbos raida turi tokius orientyrus: 1 metų vaikas tarčia keletą paprastų žodžių („mama, tete“), 2 metų – jau bent ~50 žodžių ir dviejų žodžių sakinukus, 3 metų – kalba sakiniais. Jei tie etapai labai vėluoja – logopedas padės paskatinti kalbą.
• Vaikas mokyklinio amžiaus painioja raides skaitydamas ar rašydamas (galimos disleksijos, disgrafijos problemos). Logopedas gali padėti lavinti foneminę klausą ir įveikti šiuos mokymosi sunkumus.
• Vaikas ar suaugęs mikčioja (kalba užsikerta, stringa kalbant). Mikčiojimas – kompleksinis kalbos nesklandumas, su kuriuo logopedai turi specialių metodikų (kvėpavimo pratimai, kalbos ritmo pratimai).
• Suaugęs žmogus po insulto ar traumos prarado kalbą iš dalies ar visiškai (afazija). Logopedas dirba reabilitacijoje, padeda atkurti prarastas kalbos funkcijas, mokyti iš naujo tarti garsus, žodžius.
• Žmogus turi balso sutrikimų (pvz., užkimęs balsas, mazgeliai balso stygose) – logopedas (dažnai turintis foniatro specializaciją) moko tinkamų balso naudojimo technikų, pratimų, kad balsas sustiprėtų.

Logopedo klientų spektras labai platus: „logopedas gali padėti visų amžiaus grupių žmonėms – nuo kūdikių iki suaugusiųjų – susiduriantiems su įvairiomis kalbos, balso ir komunikacijos problemomis“. Pavyzdžiui, kūdikiams logopedas padeda jei kyla rijimo problemos (tai irgi logopedo sritis), ikimokyklinukams – jei vėluoja kalbos raida, pradinukams – jei netaria tam tikrų garsų, suaugusiems – jei sutriko kalba po ligų arba turi tarties defektų (net ir „s“ ar „r“ netaisyklingas tarimas suaugus gali trikdyti, tad logopedas padeda ir suaugusiems koreguoti tarimą).

Kada kreiptis į logopedą?

Ankstyva intervencija yra labai svarbi. Specialistai rekomenduoja neatidėlioti vizito pas logopedą, jei:

• Vaikas iki 3 metų beveik nekalba. Jeigu 2 metų sulaukęs vaikas nevartoja bent keliolikos žodžių, tėvams verta pasitarti su logopedu. Kai kurie tėvai mano „išaugs, pradės kalbėti vėliau“, tačiau logopedai pabrėžia, kad kreipimasis iki 3 metų gali padėti užtikrinti sveiką kalbos vystymąsi. Kuo anksčiau pradedama pagalba, tuo geresni rezultatai, nes vaiko smegenys labai plastiškos.
• 4–5 metų vaikas netaria kai kurių garsų. Tokiame amžiuje vaiko kalba jau turėtų būti gana švari. Jei vaikas švepluoja (netaisyklingai taria š, ž, č, dž – keičia juos į s, z, c, dz) arba netaria „r“ (vadinamasis rotacizmas), logopedas padės išmokti taisyklingo tarimo. Tėvai dažnai dėl „r“ labai nerimauja – šis garsas sunkesnis, jį logopedai paprastai moko 5–6 m. vaikams, kad pirmoje klasėje vaikas jau kalbėtų aiškiai.
• Vaiko kalba nesuprantama aplinkiniams. Tarkim, 3–4 m. vaikas kalba, bet taip neaiškiai, kad svetimi nesupranta, ką sako. Tai gali rodyti fonologinius sutrikimus – logopedas sudarys planą, kaip lavinti kalbos aiškumą.
• Vaikas mikčioja. Mikčiojimas dažnai prasideda 3–5 metų tarpsnyje. Labai svarbu laiku kreiptis – ankstyvas mikčiojimas dažnai koreguojamas specialiomis žaidybinėmis technikomis, kol jis neįsitvirtino. Logopedas patars ir tėvams, kaip bendrauti su mikčiojančiu vaiku (pavyzdžiui, nekritikuoti, nepratrūkti neturint kantrybės, sudaryti ramias sąlygas kalbai). Mikčiojimą geriau koreguoti vaikystėje, nes vėliau gali stiprėti.
• Pastebimi balso sutrikimai. Jei paaugliui ar suaugusiam chroniškai užkimęs balsas, jis „krečia“ (ūžia) kalbant, logopedas (kartu su gydytoju otorinolaringologu) gali padėti atkurti sveikesnį skambesį – specialiais pratimais stiprinami balso stygų raumenys, gerinama kvėpavimo kontrolė, taisoma kalbėjimo maniera.

Logopedinę pagalbą dažnai inicijuoja ikimokyklinės įstaigos ar mokyklos: šiuolaikinės ugdymo įstaigos neįsivaizduojamos be logopedo pareigybės, pastebi specialistai. Kiekviename darželyje Lietuvoje paprastai dirba logopedas, kuris atlieka vaikų kalbos patikrą ir kviečia tėvus, jei reikia koreguoti. Tėvams patogu, kai logopedo pratybos vyksta darželyje – vaikas lanko per užsiėmimus be papildomo vežiojimo. Mokyklose logopedai padeda vaikams, turintiems disleksiją, žodyno skurdumą ar tarties defektų, kurie gali trukdyti mokantis lietuvių kalbos. Suaugusiam žmogui netikėtai prireikus logopedo (po ligos), paprastai paskyrimą duoda gydytojas – pavyzdžiui, po insulto reabilitacijos programoje numatyti logopedo užsiėmimai. Kitu atveju (pvz., tiesiog suaugęs nori pataisyti dantų tarpusavyje švepluojančią „s“), galima kreiptis privačiai.

Kaip dirba logopedas?

Logopedo darbas prasideda nuo vertinimo. Jis išsiaiškina, kokie kalbos aspektai sutrikę: ar vaikas supranta kalbą (receptyvioji kalba) tiek, kiek turėtų, ar moka dėstyti mintis (ekspresyvioji kalba), kokius garsus taria/netaria, ar yra fiziologinių priežasčių (pvz., trumpas liežuvio pasaitėlis, nepratemptas vaikystėje – tada gali riboti liežuvio judrumą). Vertinami ir gretutiniai dalykai: klausos būklė (jei vaikas neprigirdi, kalba vėluos), burnos motorika (ar gali liežuviu atlikti tam tikrus judesius). Po įvertinimo logopedas sudaro individualų planą. Paprastai užsiėmimai vyksta 1–3 kartus per savaitę po 30–45 minutes (priklausomai nuo amžiaus). Logopediniai pratimai su vaikais vyksta žaismingai: per žaidimus, eilėraštukus, daineles. Pavyzdžiui, jei mokomas garsas „š“, logopedas parodo, kaip taisyklingai padėti liežuvį (sako vaikui „kaip širšė dūzgia – ššš“), naudoja paveikslėlius su žodžiais, kuriuose yra tas garsas, kad vaikas kartotų. Dažnai pradedama nuo atskiro garso tarimo, tuomet skiemenų (ša, šo, šu…), tada žodžių pradžioje, vidury, gale, galiausiai sakinukuose. Vykdomi artikuliaciniai pratimai – lavinama liežuvio, lūpų mankšta (pvz., „parodyk liežuvį, kaip laižo ledus“, „šypsenėlė – surauk lūpas vamzdeliu“ ir pan.). Tokie pratimai padeda sustiprinti kalbos padargus ir išmokti reikiamų pozicijų garsams. Logopedai turi daug priemonių: veidrodžius (kad vaikas matytų save tariant garsus), specialius liežuvio spaustukus, jei reikia palaikyti liežuvį tam tikroje padėtyje, žaidimų, paveikslėlių, magnetinių lentų su raidėmis. Vyresniems vaikams ir suaugusiems metodai pritaikomi pagal amžių – su mokiniais gali būti rašymo, skaitymo pratimai, suaugusiems – intensyvios kalbos terapijos, pvz., pakartotinis pagrindinių žodžių mokymasis, jei po insulto prarasta kalba (pradedant nuo vėl daiktų įvardijimo). Su mikčiojančiais dirbama lėtinto kalbėjimo, kvėpavimo valdymo technikos – logopedas gali daryti ritmiškos kalbos pratimus (pvz., kalbėti sinchroniškai su ritmingu beldimu, tai padeda išvengti užsikirtimų), taip pat daug dėmesio skiriama psichologiniam aspektui: didinti pasitikėjimą savimi kalbant, mažinti nerimą. Labai svarbi logopedijos dalis – tėvų/šeimos įtraukimas. Logopedas visada duoda užduotėlių namams: ar tai būtų pratimai garsams (pvz., kartu su vaiku namie pakartoti paveikslėlius su „š“ garsais), ar kvėpavimo pratimai. Tėvams patariama su vaiku kasdien pašnekėti, skaityti knygeles, skatinti apibūdinti paveikslėlius – visa tai lavina kalbą. Jei logopedo rekomendacijų paisoma ir namuose tęsiami pratimai, rezultatai pasiekiami greičiau. Logopedinio darbo nauda neapsiriboja vien kalba. Kai vaikas pradeda aiškiau kalbėti, dažnai pastebimas ir jo pasitikėjimo savimi augimas. Juk mažyliui frustracija, kai jo nesupranta, gali lemti net elgesio problemėles – jas išsprendus kalbą, dažnai sumažėja. Ankstyva kalbos korekcija pagerina ir mokymosi pasiekimus – vaikas, gerai tariantis garsus, lengviau išmoksta skaityti ir rašyti. Suaugusiam atgavus gebėjimą sklandžiau kalbėti po traumos, gerėja bendravimo galimybės, grįžta nepriklausomumas. Net balso problemų sutvarkymas pagerina gyvenimo kokybę – tarkim, pedagogui ar dainininkui logopedo pratimai gali sugrąžinti aiškų balsą ir galimybę vėl dirbti pilnu pajėgumu.

Logopedo patarimai tėvams

Logopedinis darbas su vaikais beveik visada apima ir tėvų konsultavimą. Štai keletas dažnų patarimų:

• Kalbėkite su vaiku nuo kūdikystės. Net jei jis dar nekalba, pasakokite, ką darote, įvardykite daiktus, rodykite paveikslėlius ir įvardykite juos. Tai kuria kalbos supratimo pagrindą. Kaip sakoma, vaikas turi išgirsti tūkstančius žodžių, kol pats pradės kalbėti.
• Jei vaikas netaria garsų, rodykite teisingą tarimo pavyzdį, bet nekritikuokite pernelyg. Pavyzdžiui, vaikas sako „tato“ vietoj „kato“
• Jei vaikas netaria tam tikrų garsų, rodykite jam taisyklingą tarimo pavyzdį natūraliai pokalbio metu, bet nuolat netaisykite grubiai. Pavyzdžiui, jei vaikas sako „tato“ vietoj „katė“, galite atsakyti: „Taip, ten katė – gera katytė“ – pabrėždami teisingą garsą, bet nekritikuodam
• Taip vaikas girdės taisyklingą tarimą ir pamažu jį perims, nejausdamas streso.
• Skaitykite, dainuokite, žaiskite kalbinius žaidimus. Kuo daugiau vaikas girdės ir naudos kalbą, tuo sparčiau ji tobulės.
• Sekite pasakas, aptarkite paveikslėlius („Ką veikia berniukas? Kaip manai, kur jis eina?“), dainuokite lopšines, žaiskite žaidimus su eilėraštukais (pvz., „Virė virė košę…“). Visa tai lavina žodyną, tarimą, kalbos supratimą. Ankstyvas tėvų įsitraukimas tiesiogiai prisideda prie geresnių kalbinių įgūdžių.
• Kalbėkite aiškiai ir taisyklingai patys. Vaikai mokosi kalbėti pamėgdžiodami suaugusiuosius. Stenkitės vengti nuolatinių „vaikiškų“ iškraipymų (pvz., nuolat vadinti mašiną „brrr“), geriau tarti žodžius taisyklingai, tačiau švelniu tonu.
• Kantrybė ir palaikymas: Sudarykite vaikui galimybių kalbėti – užduokite klausimų, išklausykite atsakymus, neskubinkite. Jei vaikui sunku ištarti žodį, netrukdykite – išlaukite, duokite laiko suformuluoti. Svarbu sukurti aplinką, kur jis jaustųsi saugiai kalbėdamas. Specialistai pabrėžia, kad *ankstyva logopedinė intervencija pagerina vaikų pasitikėjimą ir bendravimo lygį

Išvada

Logopedas – nepamainomas specialistas, kai reikia padėti vaikui ar suaugusiajam aiškiai kalbėti ir sklandžiai komunikuoti. Laiku suteikta logopedinė pagalba gali padėti vaikui greičiau pradėti šnekėti, taisyklingiau tarti garsus, išvengti mokymosi sunkumų mokykloj, o suaugusiam – atgauti prarastą kalbą po ligos ar pagerinti balso kokybę. Svarbiausia – neatidėlioti kreipimosi, jei pastebite kalbos raidos sutrikimų požymius. Logopedo vedami pratimai ir tėvų palaikymas namuose dažnai duoda puikių rezultatų: *ankstyva kalbos sutrikimų korekcija pagerina vaiko bendravimo įgūdžius, pasitikėjimą savimi ir ateities sėkmę. Galų gale, sklandesnė kalba atveria duris laisvesniam bendravimui, geresniam mokymuisi ir socialiniam gyvenimui. Jei jums ar jūsų vaikui to reikia – logopedas padės atrasti aiškesnį balsą ir žodį pasaulyje.